BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pilnatvė arba aš nemoku gyventi kitaip

Ir kas gi pagaliau ne atsimuš, o sugriaus tas sienas, kurias pasistačiau, jeigu aš pati į jas atsimušu?

Sumaišiau viską, ką tikriausiai įmanoma sumaišyti žmogaus gyvenime. Supainiojau, suraizgiojau ir, rodos, nebežinau, kaip išpinti šį mazgą. Jaučiuosi beviltiška, nepagydoma, pamiršau, ką reiškia jausti. O juk buvau ir aš kažkada įsimylėjusi ir kaip visi normalūs žmonės elgiasi atsidūrę šioje situacijoje pavadinimu meilė, skrajojau padebesiais, gyvenau kitame pasaulyje bla bla bla ir bla bla bla… O dabar? O dabar kas ta meilė? Kūniškas suartėjimas - seksas, geriausia, ką galiu gauti ir pavadinti jausmu. Na, ganėtinai apgailėtina tai iš viso vadinti jausmu, kai tam nėra jokio pagrindo, o kas belieka? Bučinys - iš viso neteko savo prasmės bei vertės. Džiaugsmas ir laimė - tapati alkoholiui, cigaretėms ar narkotikams. Normalus, įprastas gyvenimas, be jokių išsišokimų, nuopuolių, tačiau turintis kažką nuoširdaus atrodo visiškai neįdomus, beprasmiškas. Gamta, tai tik paxodas, o draugai - tie, kurie prisimena tave savaitgaliais, kai kviečia išgerti.

Prisimenu save mažą. Tą mergaitę, kuri įkyriai prašydavo mamos rašyti diktantus, skaitydavo knygas iki išnaktų, piešdavo, spalvindavo, kurdavo kvailus vaikiškus eilėraštukus… Kuri sakydavo, kad nei gers, nei rūkys, nes savo aplinkoje matė per daug likimų, vilčių, kurias sudaužė priklausomybės. Ta, kuri vėliau ugtelėjusi tikėjo nuoširdžia meile, jausmais, draugyste, klausydamasi Bjork muzikos svajodavo apie nuostabiai gražų gyvenimą… ir jausdavosi laiminga. Laukimas, viltis jai teikdavo džiaugsmą.

O dabar? Turiu daug, galėčiau turėti dar daugiau, jei tik norėčiau. Bet nenoriu.

Mokyklos koridoriuje per penkiolikos minučių pertrauką stebėjau vaikiną ir merginą, kurie apsikabinę, neištardami vienas kitam nei žodžio prastovėjo tenai visą tą laiką. Gerai, nestebėjau. Mačiau juos, kai ėjau į lauką parūkyti, o grįžus jie vis dar stovėjo toje pačioje pozoje. Nesupratau. Nuoširdžiai prisiekiu, kad tą akimirką nesuvokiau viso to prasmės ir svarbos. Pamiršau, ką reiškia jausti. Pamiršau, ką reiškia mylimo žmogaus rankos, jų skleidžiama šiluma ir kaip tai, iš tiesų, vertinga ir reikalinga kiekvienam.

Visiškai neverkšlenu, nors yra dėl ko. Vien skaitant tai, ką parašiau, matau kokios supuvios, sutryptos yra mano vertybės. Bet aš nemoku gyventi kitaip. Ir kas gi pagaliau ne atsimuš, o sugriaus tas sienas, kurias pasistačiau, jeigu aš pati į jas atsimušu? Tas sienas, kuriomis atsiribojau nuo nuoširdumo. Kurio, rodos, man nė nereikia… Noriu pasakyti, kad du dalykai mano gyvenime leido pajusti pilnatvę. Tai meilė ir visiška degradacija. Kažkada maniau, kad tik meilę galima prisiminti su ta nostalgija, su ta ypatinga tobulumo pajauta, suvokti, kad viskas, kas buvo ir kas prarasta niekada daugiau jau negrįš, ką visą likusį gyvenimą prisiminsi su skausmingai saldžiu ilgesiu. O pasirodo, kad galima pasiilgti ir tokio gyvenimo, kuriame vyrauja alkoholis, narkotikai, seksas, pinigai, visiškas jokių normų nebuvimas ir jausti lygiai tą patį.

Rodyk draugams

tik mintis. pastaba puslapio apačioje

Vienas žmogus privertė ją jaustis ypatinga. Iš pradžių, ji buvo euforijoje, ėjo neliesdama žemės. Vėliau, palikusi šį jausmą, tapo vienišiausiu ir nelaimingiausiu padaru šioj Žemėj.

Rodyk draugams

man reikia tamsos ir narkotikų

šalčio, vienatvės, liest save ir jaustis blogai.

Rodyk draugams

be nuobodžių susipažinimų ir įžangų. tai tiesiog gyvenimas

Dienos bėga greitai, beprasmiškai ir, atrodo, kad nebeegzistuoja nei tikėjimas, nei viltis, nei laimė. Bent jau mano gyvenime.

Bažnyčioje buvo baisiai šalta ir laikas einantis ten, rodos, sustojęs ir tuščias, nes, kaip sakiau, nebetikiu Dievu. Tik įstrigo keletas minčių iš kunigo pamokslo: “Mirtis - tai priminimas, kad mes vis dar gyvename ir turime tuo džiaugtis. Ir nors kiekvienas žinome, kad mūsų laukia ta pati dalia, mes atstumiame šią mintį ir ruošiamės gyventi amžinai. Tai baimė. Giliai paslėptas, veriantis žmonijos pagalbos šauksmas.” Nors ir banalu, bet šie žodžiai atverė man akis. Apskritai, anksčiau pagalvojus apie artimo žmogaus mirtį, sukaustydavo nežmoniška baimė, vien ši mintis atrodė nepakeliama. Tačiau sunkią akimirką, nežinia iš kur, bet atrandi savy jėgų. Galbūt dėl to, kad tai yra vienintelis pasirinkimas.

Dedikuojama G.P.

Rodyk draugams